Kai šviesa tampa šešėliu: apie pozityvumo spąstus

Šiame laikmetyje, kai vis daugiau žmonių atsigręžia į savo vidų ir ieško šviesos, dvasinio tobulėjimo kelias tapo ne tik įkvėpimu, bet ir… iššūkiu. Mes girdime, kad turime būti pozityvūs, skleisti aukštas vibracijas, nuolat šypsotis ir jausti dėkingumą. Bet kas nutinka tada, kai mus užklumpa liūdesys, baimė ar abejonės?

Ar tai reiškia, kad mes dvasiniame kelyje žengiame atgal?

O gal tai, jog būtent tuo metu esame arčiausiai tiesos?

Kviečiame jus patyrinėti subtilų skirtumą tarp tikrojo sąmoningumo ir ego užmaskuoto „dvasingumo“. Apie tai, kodėl kartais šviesa tampa šešėliu. Ir kaip grįžti į savo vidinį centrą – ten, kur slypi harmonija…

Dažnas, pabudusiu save vadinantis, dvasinio tobulėjimo keliu einantis, pabrėžia aukštų energetinių vibracijų svarbą ir tiki bei galvoja, jog būtina visada būti aukštų vibracijų pike, t. y. būti laimingu, linksmu, pasitikinčiu savimi, skleisti šviesą ir t. t. Bet…tam, kad egzistuotų maksimumai, turi egzistuoti ir minimumai. Jei nebūtų šalčio, jūs net nežinotumėte, kas yra šiluma. Jei nebūtų tylos, garsas netektų savo prasmės.

Dabar pažvelkite į savo gyvenimą. Kiek kartų jūs bandėte išvengti sunkaus momento bėgdami nuo diskomforto, priešindamiesi liūdesiui, ignoruodami apmaudą, blokuodami dvasinį skausmą? Ar pastebėjote, jog kuo labiau stengiatės pabėgti, tuo dažniau jūs patenkate į spąstus?.. Būtent todėl yra tiek daug žmonių nesibaigiančiame kančios cikle, nes jie nesupranta, jog liūdesys, kančia iš tikro kyla ne iš pačios emocijos, o iš priešinimosi tai emocijai.

Apie tai kalbėjo ir senovės išminčiai. Buda mokė, kad žmogiškos kančios šaknys – tai prisirišimas, pastangos išsaugoti viską taip, kaip yra, tvirtai laikytis to, kas atrodo teigiama, gera ir atmesti tai, kas atrodo bloga ir skausminga. Jei jūs suvokiate, jog skausmas, baimė, abejonės ir visi žemų vibracijų jausmai ir emocijos yra laikini, jūs išsivaduojate nuo kančios, bet jei jūs kovojate su tomis būsenomis bandydami jų išvengti ar nuslopinti, jūs iš tikro jas dar labiau gilinate savo energetiniame lauke. Tai, kas turėjo tiesiog tekėti, tampa sąstingiu. Tai, kas turėjo būti banga, tampa audra. Įsivaizduokite upę, kuri teka ir visada randa kelią, bet jei jūs statote užtvanką, ji vis platėja ir tampa stipresnė. Paklauskite savęs, kiek kartų jūs bandėte ignoruoti skausmą, tam, kad pamatytumėte ir pajaustumėte, kaip jis tampa dar didesniu?.. Jūs to skausmo nepriėmėte ir nesuvokėte, kad tai tiesiog dalis jūsų ciklo. Jūs nesuprantate, jog jaustis kartais blogai, nereiškia, kad kažkas yra ne taip. Tai reiškia, kad jūs tiesiog esate gyvi Jūsų ego jus įtikina, kad reikia nuolat vibruoti aukštomis vibracijomis. Ego apsirengia ir maskuojasi šviesos rūbais nuolat jums šnabždėdamas „visada ramybėje, visada pozityve…“. Pavojus slypi tame, jog noras būtinai likti aukštų vibracijų dažnyje iš tikro tai nėra jūsų vadinamojo dvasinio nušvitimo ženklas, tai tiesiog prisirišimo atspindys. Jūsų ego tiesiog nori kontrolės. Ego nuolat ieško tapatybės, prie kurios galėtų prisirišti ir taip suranda naują nušvitusios būtybės, pozityvumo meistro, neliečiamojo vaidmenį. Bet tai tik dar vienas žaidimas. Ir kai jūs patenkate į šiuos spąstus, jūs pradedate atmesti viską, kas neįeina į šį susikurtą idealą – jūs pajaučiate pyktį ir kaltinate save, jūs pajaučiate liūdesį ir galvojate, jog patyrėte dvasinę nesėkmę, jūs pajaučiate baimę ir verčiate save slėptis. Tai vadinamas „toksinis pozityvas“, kai viskas, kas nėra šviesa, ignoruojama ir slopinama. Bet kas atsitinka, kai jūs slopinate dalį savęs? Ta dalis auga, ji grįžta ir pasireiškia dar intensyviau visais įmanomais būdais. Tikrieji dvasiniai meistrai niekada nevengė savo šešėlių. Taip, dvasiniai meistrai taip pat susidurdavo su savo šešėliais. Pasak istorijos, ir Kristus praleido 40 dienų dykumoje…

Aukštai kalnuose gyveno vienuolis, ieškodamas savojo nušvitimo. Jis kasdien užsiimdavo dvasinėmis praktikomis, nuolat medituodavo ir vengdavo bet kokių, iš pusiausvyros būsenos išvedančių, emocijų. Kartą eidamas mišku, jis susidūrė su alkanu tigru. Tigras pasiruošė pulti vienuolį, o vienuolis vietoj to, kad kažkaip sureaguotų į situaciją, tiesiog užmerkė akis ir pasakė sau „Aš švarus, aš nušvitęs ir joks blogis manęs negali paliesti“. Tigras puolė ir sudraskė vienuolį. Istorijos moralas – nesvarbu kaip stipriai jūs bandote save įtikinti, kad jūs aukščiau realybės, ji visada jus pasieks.

Dvasingumas pasireiškia ne bandyme pasislėpti už mantrų ar afirmacijų, o sugebėjime matyti esmę. Būtent toks suvokimas mus ir atveda į buvimo aukštose vibracijose tikrąją esmę ir prasmę. Aukštos vibracijos – tai ne nuolatinė laimės būsena, ne nuolatinis liūdesio vengimas, ne apsimetimas, jog baimė neegzistuoja. Aukštos vibracijos – tai sąmoningumas ir suvokimas, kad tikrasis dvasinis nušvitimas įvyksta tada, kai jūs galite būti realybės stebėtoju nepasimesdami joje, kai jūs suvokiate, kad gyvenimiški pakilimai ir kritimai yra neišvengiami, tačiau nepasineriate į juos. Nubudusį žmogų nuo to, kuris pateko į iliuzijos spąstus, skiria ne tai, ką jis jaučia, bet tai, kaip jis priima tuos jausmus ir kaip į juos reaguoja. Ir Kristus tai suvokė. Jis neneigė pasaulio kančių, jis nebėgo nuo skausmo, tačiau jis žinojo, jog materiali realybė yra sąmonės atspindys. Štai kodėl jis pasakė, jog „Dievo karalystė yra jumyse“. Buda priėjo tokios pačios išvados – jis suprato, kad kančių šaknys – tai mūsų iliuzijos, pastovumas, tikėjimas, jog mes galime laikytis įsikibę kažko ir padaryti tai amžinu. Štai kodėl jis mokė eiti viduriniuoju keliu, nesipriešinant skausmui ir neprisirišant prie aukštų vibracijų. Tai ne emocinė būsena, tai sąmoningumo lygmuo. Tai ir yra visų kančių esmė – reikia ne išeiti iš to, kas vyksta su jumis, o išeiti iš jūsų pasipriešinimo tam, kas vyksta su jumis. Protas visada siekia kontrolės, jis nori apibrėžti, kategorizuoti, nori, kad prisirištumėte prie kažko ir laikytumėte visa tai nusimatytuose rėmuose, bet realybei nesvarbūs jūsų proto planai. Skausmą sukelia ne pats įvykis, o jūsų vidinė kova su įvykiu ir iškilusiais pojūčiais. Toks suvokimas nereiškia susitaikymo, tai reiškia kovos su gyvenimu nutraukimą. Priėmimas – tai ne tas pats, kaip kažką pamėgti ar pamilti, tai kaip priimti upės tėkmę… Įsivaizduokite žmogų, kuris įkrenta į upę ir kuris įnirtingai plaukdamas bando priešintis vandens tėkmės galiai ir išsigelbėti. Žmogus taip eikvoja savo energiją, išsenka ir pradeda skęsti, bet jei jis tiesiog atsipalaiduotų ir atsiduotų upės tėkmei, pati upė jį išneštų  į krantą. Dabar prisiminkite, kiek kartų jūs darėte tą patį savo gyvenime? Kiek kartų jūs bandėte priversti realybę būti kitokia, nei ji iš tikro yra? Kiek kartų jūs tikėjote, kad būsite laimingi tada, kai….?

Kova dėl siekio kažką pakeisti, giliai viduje reiškia pripažinimą, kad to, ko siekiate, pas jus nėra ir Visata reaguoja ne į tai, ko jūs siekiate, o į tai, ką jūs jaučiate ir ko jūs bandote atsikratyti ir jūsų realybėje būtent pasireiškia tai, ko jūs vengiate. Jei jūs trokštate meilės, bet viduje jaučiate vienatvę, būtent vienatvė ir pasireikš jūsų realybėje. Pokyčiai įvyksta tada, kai jūs nustojate priešintis, kai jūs priimate tai, kas vyksta su jumis ir tokiu būdu pakeliate vibracijas viduje ir skleidžiate į išorę.

Kad pakeistumėte savo vibracijas, jums reikia žinoti, kaip jos veikia jūsų realybę. Jei jūs visur matote pavojus, pasaulis bus kupinas pavojų jums, jei jūs dieną praleidžiate koncentruodami mintis į problemas, tos problemos gauna dar daugiau energijos. Jei savo dėmesį nukreipsite į problemos išsprendimą ir galimybes, jūsų realybė ir atspindės tuos sprendimus ir problemas išspręsite mažiausiomis energijos sąnaudomis. Jei žmogus save laiko kovotoju, kova ir atsispindės jo gyvenime, jei jis save laiko tuo, kuris įveikia sunkumus, atitinkamai tai atspindės ir jo realybė. Kai jūs kažkuo esate tikri ir įsitikinę, Visata jums atsako taip pat be jokių abejonių. Ir kai jūsų įsitikinimas sutampa su jūsų ketinimu, šios energijos pasireiškimas realybėje tampa neišvengiamas.

Tikrasis dvasinis meistriškumas – nepulti į kraštutinumus. Dvasinis meistriškumas – tai nėra nuolatinis buvimas pozityve ar skendimas negatyve, tai ne fanatiškas nušvitimo siekis ar tamsos neigimas. Tikrasis meistriškumas pasireiškia neutralume. Neutralumas – tai ne abejingumas, tai pusiausvyra, tai lyg gyvenimas gyvenimo švytuoklės centre, todėl kad viskas, kas egzistuoja, nuolat svyruoja tarp skirtingų polių: šviesa ir šešėlis, gyvenimas ir mirtis. Dauguma žmonių daro klaidą prisirišdami prie vieno poliaus ir priešindamiesi kitam poliui. Tačiau kiekvieną kartą kai jūs tai darote, jūs tampate tos švytuoklės judėjimo įkaitu. Įsivaizduokite švytuoklę švytuojančią pirmyn ir atgal. Jei jūs įsitveriate į laimę, anksčiau ar vėliau ateis liūdesys, jei jūs siekiate tik malonumų, neišvengiamai iš paskos ateis skausmas. Tai dualumo žaidimas. Bet yra išeitis – reikia išmokti likti švytuoklės centre. Buda tai vadino viduriniuoju keliu. Jis suprato, kad prisirišimas prie malonumų sąlygoja kančią. Laisvę įgyjate tada, kai jūs neleidžiate savęs traukti į kažkurią pusę. Jūs jaučiate emocijas, bet neprisirišate prie jų, jūs stebite gyvenimą, bet nevergaujate jam. Kaip to pasiekti? Reikia tiesiog išmokti stebėti mintis. Protas nori jus įtraukti lyg į vandens sūkurį. Kai kažkas vyksta jūsų gyvenime, protas reaguoja automatiškai, mesdamas jus į euforijos arba nepasitenkinimo būseną. Bet jei jūs išmoksite stebėti tai, kas vyksta, o ne atsiriboti, priešintis, blokuoti, su kiekviena atėjusia mintim įvyks kažkas stebuklingo: ateina mintis, bet jūs ją matote lyg plaukiantį debesį danguje, ateina emocija, bet jūs joje nepaskęstate, t. y. jūs pastebite viską, kas vyksta nepasinerdami į tai.

Paprastas pratimas praktikai. Užmerkite akis ir giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Stebėkite mintis, kurios ateina, bet nesekite paskui jas. Įsivaizduokite, kad tai tik lapai, plaukiantys upe ir jūs tik žiūrite kaip jie praeina pro šalį. Jei ateina emocija, neatmeskite jos, tiesiog jauskite ją be pasipriešinimo. Leiskite jai tiesiog egzistuoti nebandydami jos kontroliuoti. Grįžkite į esamą momentą, nebandykite analizuoti ir suteikti reikšmės tam, ką jautėte, tiesiog būkite čia ir dabar. Su laiku jus pradėsite suvokti kai ką tikrai nuostabaus ir turinčio didelę galią. Jūs – tai ne jūsų mintys, ne jūsų emocijos, ne protas… Jūs – sąmonė, kuri visa tai stebi ir kai tai pradedate suvokti, viduje giliai pajaučiate negrįžtamus pokyčius, nes jūs jau suvokiate, kad jums nereikia vaikytis idealios būsenos, jums nereikia prisirišti prie aukštų vibracijų ir bėgti nuo gyvenimiškų pakilimų ir kritimų. Jūs tiesiog ESATE. Ir kai jūs tiesiog ESATE, niekas negali jūsų išmušti iš pusiausvyros. Bet tai nereiškia, kad jūs niekada nesusidursite su sunkumais. Žmonės galvoja, kad pasiekę tam tikrą sąmonės lygmenį ir būseną, jie nebepatirs praradimų, kad nebejaus daugiau skausmo. Tai reiškia, kad jūs mokotės susitvarkyti su skausmu kitaip, todėl, kad dabar jūs suprantate, jog būti aukštose vibracijose, nereiškia išvengti problemų, tai reiškia – sutikti jas su kitokiu sąmoningumu.

Stipriausios dvasinės transformacijos įvyksta būtent per skausmą ir mokymąsi. Visi žinomi dvasinio tobulėjimo meistrai buvo panirę į giliausią tamsą prieš nušvitimą, visi jie susidūrė su sunkumais, kurie juos privertė vystytis ir evoliucionuoti. O kaip gyvensite jūs? Ar toliau kovosite su savo gyvenimu? Ar mokysitės plaukti sraunia gyvenimo upe pasroviui, nebijodami sutikti kliūtis? Pasirinkimas jūsų valioje 😊